Apie „Fewa ežeras” žurnale „Lūžis”

Trakų Vokės dvaro sodyboje, dūzgiančiame bendruomenės centre iki pat kitų metų sausio 8-osios veiks fotografo Andriaus Mažeikos ir tapytojos Aros Radvilės darbų parodos. Kalbėsiu apie Andriaus fotografiją ir apie tai, kodėl jūs su ja turite susipažinti. Andriaus paroda „Fewa ežeras“ – viena iš retų galimybių susitikti su pasauliu be iliuzijų – su pasauliu kaip tikrove. Ir tai padaryti jam padeda toks iš pirmo žvilgsnio banalus dalykas kaip kelionės.

Dažniausiai keliones įamžinti bandantys fotografai mėgaujasi patys savimi – džiaugiasi aptikę ir gausiai pasakoja apie savo pačių pasirinktus objektus. Jų fotografija neatsiejama nuo jų ego, nuo jų narcisizmo – nuotraukose per daug jų pačių. Todėl tokiais darbais nepasakoma nieko naujo, niekas neatsiskleidžia naujais rakursais. Tokia fotografija pati įprasčiausia ir banaliausia, ją matome ir ja gausiai dalijamės visi, ji supa mūsų kasdienybę. Dar yra tokia kelionių fotografija, kurios tikslas – leisti (arba priversti) mus pajusti pasaulio „magiją“. Iš lietuvių fotografų taip dirbo Paulius Normantas. Gali pamatyti šalį, gali stebėti kasdienybę, gali netgi pabraidyti po tą purvą, po kurį kasdien murkdosi vietiniai – bet tame purve privalai būtinai pamatyti dieviškumo spindulį ar dvasingumo krislą. Toji pajuntama ar įsikalbama magija apvalo žvilgsnį nuo bet kokio purvo, nuo bet kokio kasdieniškumo. Viskas turi tapti ypatinga. Jei pirmuoju atveju galime vaizduotis patys kolonizuoją pasaulį savo žvilgsniu, tai antruoju galime manyti, kad pasaulis kolonizuoja mus, praskleisdamas savo simbolinių struktūrų šydą. Tačiau ir pirmuoju, ir antruoju atveju tikro pasaulio mes neaptinkame – tik naršome po save pačius, ieškome savęs pačių, mylime save pačius ir geidžiame savęs pačių.

O juk mums nuolat siūlomas atvirumas pasauliui, jo problemoms. Tiesa, mūsų atvirumas jam irgi ribotas. Jis labai dažnai ribojasi Rytų – Vakarų ašimi, demokratijos ir nedemokratijos ašimi, kuri, tiesa, kartais išopėja, bet netgi išopėjusi, ištinusi negali mums atrodyti esanti vienintelė. To pernelyg didelio atvirumo kartais ir bijoma – kad tik neprarastume į save pačius sukoncentruoto žvilgsnio, neišsižadėtume minties, kad mūsų pasaulio dalis yra pati svarbiausia, kad galios konjunktūros visame pasaulyje turi išsidėlioti tik mums naudinga linkme – ne savo visuomenių, o mūsų. Toks egoistinis žvilgsnis labai atitinka mus globojančio didžiojo Kito požiūrį ir jo pastangas disciplinuoti pasaulio politinį audinį, bet būtent jis ir atriboja mus nuo pasaulio. Kurdami savo politinį projektą tikėjomės, kad atsisakysime Rytų ir Vakarų, draugo ir priešo perskyros, kad pasaulį pradėsime matyti kaip dinamišką visumą, kurioje (visur) kovojančios jėgos susiduria su sistemine kapitalistine priespauda ir išnaudojimu. Kad egocentrinę įsivaizduojamybės ir kastruojančią simbolinę plotmes perplėš neredukuotas materialios tikrovės srautas. Kad įmanomas materialus atvirumas pasauliui, įmanoma paduoti ranką tikram, materialiam kitam – ne tik pamatytam kenčiančiajam vadinamosiose egzotinėse šalyse, bet ir pabėgėliui, besibeldžiančiam į tavo duris.

Kai šį siekį beveik niekais pavertė dabartinis karas Rytų Europoje, kai mums pasirodė nepakenčiamai sunku neišduoti savo pasaulinio žvilgsnio, neišduoti savo principų, į pagalbą ateina menas. Menas, kuris gali fiksuoti tikrovę ir tapti kaulu beširdžio pasaulio gerklėje. Menas, kuris vis dar nesidrovi klausti, versti mus suklusti ar išjudinti mus iš patogių pozicijų.

Taip galime pradėti pažintį su Andriaus Mažeikos kūryba. Gimęs 1986-aisiais Prienuose ir augęs Birštone, šis fotomenininkas sakosi tikrovės ieškoti pradėjęs tuomet, kai „verslo valdymo studijose Didžiojoje Britanijoje“ bandė aiškintis „darbuotojų demotyvacijos ir šūdmalos darbų plėtros priežastis. Šias ir per trejus metus prieš studijas sukauptas IT žinias Andrius išbandė Londono Sityje, Paryžiuje, BBC ir ES biurokratijos koridoriuose Briuselyje.“ Kaip pats mano dabar, jo paieškos jį vedė „aukštyn karjeros laiptais ir tolyn nuo tikrovės“.

Kaip esminį vertybinį lūžį savo gyvenime jis nurodo išgyvenimus, patirtus pirmosios kelionės į Aziją metu – ji truko metus. Iš tokio žiūros taško, kaip sako jis, Europa ir pasaulis pasirodė visai kitokie. Fotoaparatas jam tapo įrankiu pažinti iš arčiau, redaguoti, pasirinkti, kas iš tikrųjų svarbu.

Treji metai, kuriuos jis praleido Stambule – tuomet Turkijoje pozicijas įtvirtino „sultonas“ Erdoganas – tik sustiprino kitos, neeuropinės, tikrovės matymą. Pažintys su čia sutiktais palestiniečiais leido apmąstyti ir kvestionuoti Europos spaudos dažnai diegiamą sionizmą. Andrius su bendraminčiais darbuojasi tinklalapyje Palestina.lt, organizuoja įvairias šios šalies ir nuo to, kas dabar vadinama Izraelio apartheidu, kenčiančių jos gyventojų akcijas. Palestina jam tapo ne „tolimu, sudėtingu religiniu konfliktu“, o metafora pasauliniam neteisingumui, neatsiejamam nuo europietiškojo kolonializmo.

Andriaus Mažeikos fotografijoje būdingas figūratyvumas ir kontrastai. Būtent todėl juodos ir baltos spalvos pasirinkimas čia neatsitiktinis, tokia spalvine išraiška fotografas siekia konstruoti aiškias formas ir išgryninti pačią esmę.

Andrius yra gyvenęs Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Tailande, Nepale, Turkijoje ir keliavęs daugelyje kitų kraštų. Šiuo metu jis savo laiką dalija tarp Birštono ir Vilniaus. Parodoje „Fewa ežeras“ eksponuojami 2014-2015 ir 2019 m. fotografo sukurti darbai. Pirmasis įspūdis pamačius šias nuotraukas – „kodėl taip tuščia?“ Iš tiesų pasirenkamas tarsi ištuštintas, išgrynintas vaizdas, tylūs ir tyri fonai. Ūžesys ar dūzgesys – tai mūsų pačių iliuzijos, mąstymo schemos, kurias mes primetame tiems kraštams, į kuriuos nukeliaujame. Tai – atgiję stereotipai, rasizmas ir neapykanta tiems, kurie prieš akis pasipainioja mums norint užfiksuoti gražų statinį ar gamtos objektą. Čia tokio dūzgesio nėra. Yra pastanga nutilti, valingai užgniaužti savo prietarus. Kai atlieki tokį valingą judesį, tikrovė pasirodo kitokia. Tyla tampa forma, fonu, leidžiančiu išgirsti kitokį pasakojimą, ne tokį, kokį mums norėtųsi girdėti pasidavus įsivaizduojamoms iliuzijoms. Į tokią tikrovę tegali įeiti tapęs avinėliu, kurį Andrius vienoje savo nuotraukų taikliai pavadina Jėzumi.

Kelionių magija? Apvalytas ir su amžinybe susitikti pasiruošęs žvilgsnis? Toli gražu. Atkampių kraštų gyventojų žvilgsnyje Andrius mato ne amžinybės blyksnį, ne Rolando Barthes‘o darbuose aprašytą sakralų punctum žvilgsnį iš anapus kasdienybės studium. O galbūt punctum čia ne kas kita, kaip tas pranešimas, kurį siunčia nuotraukose matomos figūros? Kai tai suvokiame, magija išgaruoja ir viskas tampa politiška. Pranešimas čia svarbiausia. Ir tas pranešimas visada yra apie tai, ko mes dažnai nenorime girdėti. Apie skurdą ir neteisybę visiškai šalia kurortų ir penkių žvaigždučių viešbučių, iš kurių neišeini tam, kad nematytum vargo, šiukšlių ir negirdėtum pasakojimų. Bet pasakojimus atstoja vaizdai, žvilgsniai, gestai, kančia, išdidumas, kilnumas, noras, kad pamatytum. Iš šios šalies, šių žmonių pozicijos perskaitytum pasaulio istoriją. Jie ją patyrė. Visa ji – jų kūnuose, jų sielose: pasaulinio kapitalizmo, kolonizacijos ir nuolat pasikartojančių imperializmo pretenzijų diktuoti šių šalių valdžioms savo sąlygas istorija. Jų išnaudojimo, priespaudos istorija, jų apiplėšimo ir jų sąskaita gyvenančių metropolijų istorija. Mes beveik nieko apie tai nežinome, mes apie tai visada žinosime per mažai. Tai yra mūsų slenkstis – lietuvių ir visos Rytų Europos slenkstis, kurio neperžengę mes lengvai susigundysime kapitalistų ir valdančiųjų klasių stumdomomis fantazijomis. O gal ir neperžengsime, virtę esamo laiko, esamų nuotaikų, esamų struktūrų ir privilegijų vergais, amžinai atsiskyrę nuo savo tikrojo kito, nuo istorijos vyksmo, nuo kurio mus atitolins sotūs pietūs šeimininko namuose.

Andriaus Mažeikos fotografijose matome emancipuotos sąmonės siekį pamatyti ir leisti kitiems pamatyti tuos veidus, tuos kūnus, tas figūras ir jų foną. Visa tai – pasaulis. Pasaulis, kuriame turime galiausiai atsidurti. Pasaulis be iliuzijų, bet vis dar tylus. Liūdnas. Be galo liūdnas ir susimąstęs. Nes jam reikia mūsų. Jam reikia valingo veiksmo, pasipriešinimo išnaudojimui ir neteisingumui, pasipriešinimo šeimininkui. Tos šalys laukia mūsų solidarumo. Palestina laukia mūsų solidarumo. Pabėgėliai – visi pabėgėliai – beldžiasi į mūsų duris. Pasaulio išlaisvinimas yra mūsų rankose, neišduokim jo. Neišduokim to kilnaus, bet liūdesiui pasmerkto žvilgsnio. Neišduokim tų vargstančių rankų, mokykimės iš jų pakelti tiek neteisybių, tiek solidarumo naštą.

Kitoje to paties dvaro rūmų pusėje – Aros Radvilės kelionių tapyba. Ji gražiai dera su Andriaus fotografija: ryškios, Fridos Kahlo tapybą primenančios spalvos sustingsta nebyliose plokštumose. Egzotika sustingsta be gyvybės. Ji atgyja tik pabudusi laisvei, kūrybai ir vilčiai. Kol kas pasaulis, jo idėja dar tebemiega. Bet mes ją jau galime pamatyti, pažinti ir stengtis paveikti. Pripildyti ją vilties. Atspėti, ko iš mūsų tikisi tikrovė.

Kasparas Pocius – filosofijos daktaras, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas; savo straipsniuose tyrinėja politinės filosofijos, psichoanalizės temas.