Dviejų plokščių sandūroje

Neseniai vienas žmogus dovanai nupirko metus laiko trukusios mano kelionės metu 2014 metais Nepale mano padarytos fotografijos printą ir paprašė prie jos pridėti nuotraukos istoriją. Gera mintimis nusikelti į tuos mane visiškai aukštyn kojomis apvertusius ir suformavusius metus.

Dalinuosi šia istorija ir su jumis.

Skirtingų dydžių printą galite įsigyti mano e-parduotuvėje.

Freewheeling. Dviejų plokščių sandūroje

Po pusantro mėnesio, praleisto maža Honda „pirda“ riedant nuo Vietnamo apačios šiaurėn, nusileidau į Katmandu, į Nepalą. Eismas čia dar iš pažiūros dar chaotiškesnis – prie eismo dalyvių prisidėjo ir karvės bei vištos, o žmonės čia dar įvairesni. Nepalas – ne tik dviejų geologinių plokščių sandūra, bet ir dviejų kultūrų samplaika – Tibeto ir Indijos.

Sostinės turistinio Tamel kvartalo gatvės knibždėte knibžda gyvenimu – naujai atvykę, dar pasimetusiais veidais užsieniečiai, gatvės pardavėjai, taksi vairuotojai garso signalais ir šūksniais kviečiantys važiuoti su jais, nuostabūs smilkalų aromatai ir įstabaus grožio vietinės moterys, nesibodinčios kartkartėmis burnoje susirinkusias dulkes – gatvių keliai čia negrįsti – garsiai išspjauti ant žemės. Spjaudytis čia, vyrui ar moteriai, nėra blogas etiketas.

Nusimetęs kuprinę hostelyje, kur dar pats to nežinodamas praleisiu visą ateinantį mėnesį, su taksi riedu susitikti su vietiniu, kurį suradau per dabar jau mirusią platformą Couchsurfing. Šiosios idėja paprasta ir tuo pačiu geniali – keliaudamas nemokamai apsistoji pas vietinius namuose arba priimi keliautojus savuosiuose. Iš pradžių ji pasirodė pavojinga ir keista, tad tik atvykęs į Nepalą neišdrįsau nerti į ją stačia galva. Nusprendžiau tik susitikti, o nakvoti hostelyje.

Taksi per duobėtas, dulkėse ir išmetamosiose dujose skendinčias gatves, riedėjo lėtai, tad turėjau laiko pamatyti miestą, pajausti intensyvų jo pulsą. Išvažiavę už miesto pradėjome kopti aukštyn. Mano nepalietis Couchsurfing kontaktas gyveno mažame kaimelyje Katmandu pašonėje pavadinimu Kirtipur. Nepaliečiui tai, ką tik pavadinau kopimu sukeltų šypseną. Nepalas dalinamas į tris dalis – žemumas (žemiausias taškas – 90m virš jūros lygio), kalvas, kurių slėniuose įsikūręs Katmandu – iki 3500 m. ir kalnus – viskas nuo 3500 m. iki pat pasaulio kepurės Everesto.

Atvykusį su plačiomis šypsenomis pasitiko ne tik couchsurfer’is, bet ir jo draugeliai bei šeima. Susipažindinęs su šeimyna pakvietė su „bachūrais“ eiti iki vietinio bariuko. Šis – visiškai kitoks, nei esame pratę matyti mūsuose. Iškabos čia nėra – vietiniai juk ir taip žino – interjeru interjero nepavadinsi, nes tai tik pašiūrė su pora staliukų ir keliomis kėdėmis. Paprasta, jauku, tikra. Stalą iš karto nuklojo vietiniais užkandžiais ir akimirksniu atnešė atšaldytą, pieno spalvos popietės žvaigždę – naminį ryžių alų. Skonis iš pradžių pasirodė keistokas, bet su kiekvienu godžiu gurkšniu – vis skanesnis. Kaltinsiu troškulį – gegužę, prieš pat musono pradžią, buvo išties nepakeliamai karšta.

Prisiliurlinę to pieniško ryžių raugo, prisižvengę pilnais plaučiais ir prisipasakoję istorijų sukrutom prasieiti vakarėjančiu Kirtipuru. Apačioje, tolumoje matėsi akimis neaprėpiamas ir dulkių bei smogo rūke skendintis Katmandu. Mano nepagrįstos vakariečio baimės, ar nuo to vaizdo, ar nuo tiek juoko, ar vis tik nuo chiang (taip jie vadina ryžių alų), visiškai išgaravo. Nusprendžiau čia pasilikti nakčiai, o sekančią dieną po Kirtipur pasivaikščioti su fotoaparatu.

Išgėręs rytinę masala arbatą – prieskonių mišinys, arbatžolės, riebus karvės pienas ir itin dosnus šlakelis cukraus – atsiprašiau porai valandų pasivaikščioti vienas. Pamatyti ir pajausti kitaip, neblaškomam. Iš pradžių kelias vedė pro dirbamų laukų apsuptus daugiaaukščius namus iš kurių stogų it antenos ar ūsai styrojo armatūros gabalai. Taip daroma specialiai – tam, kad sukūrę savo šeimą vaikai galėtų pasistatyti dar vieną aukštą ir tam, kad nereikėtų mokėti mokesčių, nes statyba oficialiai – dar nebaigta.

Kelias toliau vedė pro iš pažiūros itin senus ir aptrupėjusius namus su šimtametėmis nuostabiai išdrožinėtomis medinėmis durimis, gatvėse laisvai šmirinėjančiomis vištomis ir kalvos (mes ją garantuotai vadintume KALNU) viršūnėje stūkstančia budistų stupa. Pažvelgęs žemyn – pamačiau mokyklos kiemą, kuriame vaikas žaidė priekyje varydamasis padangą. Laisvai ir nerūpestingai – kaip ir turėtų būti vaikystėje.

Prisiminiau, kaip skurde užaugęs mano tėtis pasakojo, kad šis žaidimas buvo vienas jo mėgstamiausių. Pasirodo, Nepalas yra arčiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Visus mus sieja vienas ir tas pats – gimimas žmogaus pavidalu. Žmogiška gyvenimo patirtis.

Fotografija: Kirtipur, Nepalas, 2014 m. gegužė