Apie žmogiškumą, empatiją ir mano pastangas burti žmones judėjimui už Palestinos laisvę kalbėjausi su Vystomojo bendradarbiavimo platforma. Dalinuosi pokalbio tekstu ir trumpu video įrašu.
„Reikia pradėti nuo to, kad mums pateikiamas žmogaus paveikslas – tai, kas yra žmogus – iš esmės yra klaidingas. Mums sakoma, kad žmogus visų pirma yra egoistas – tuo paremta visa mūsų ekonomika. Tad žmogus neva viską daro tik dėl savęs, bet tada turim tokias keistas situacijas, kurias reikia labai iškreipti, kad jos paremtų tokį naratyvą. Pavyzdžiui, žmogus turi veidrodinius neuronus: jei tu verki, man blogai. Kaip tą paaiškinti, jei aš egoistas? Man turėtų būti absoliučiai nesvarbu, ar tau blogai, ar gerai. Kitas pavyzdys: nepažįstamas žmogus skęsta upėje, aplink vien ledai, pavasaris, o aš staiga šoku, traukiu tą žmogų, nors ten mirtinai pavojinga, nes jau susidaręs ledonešis. Gal paskęsiu, gal ne. Per tas kelias milisekundes, kol įšoku, ar aš skaičiuoju, kad man Nausėda užkabins medalį? Kad apie mane parašys laikraščiai? Kaip iš tiesų yra? Galai visiškai nesusiveda.”
Palestina ir žmogiškasis solidarumas Lietuvoje
Šis tekstas originaliai publikuotas VB platformos svetainėje.
Nepaisant mūsų ilgos ir neteisybių kupinos istorijos, Lietuvoje, deja, neturime gilios protestų prieš pasaulyje vykdomas neteisybes tradicijos. Žmonės gan vangiai kuria visuomeninius judėjimus ar prie jų jungiasi – ar tai būtų kova prieš imperialistinį karą Irake, ar solidarumas su išnaudojamais kavos ir bananų augintojais Lotynų Amerikoje bei Afrikoje. Išimtis turbūt yra dalies Lietuvos visuomenės parama Tibeto laisvės kovai, kurios priešakyje kadaise buvo šviesaus atminimo rašytoja Jurga Ivanauskaitė.
Tačiau tokios „didesnės už tave“ (angl. bigger-than-self) kovos turi milžinišką prasmę mums, žmogiškoms būtybėms. Jos įrodo, kad savo nelaimėje nesame vieni; primena, kad būtent tarpusavio pagalba, o ne susiskaldymas ir padėjo mūsų rūšiai išlikti tūkstančius metų; ir padeda pajusti vidinę pilnatvę, ateinančią tada, kai veiki ne vienas ir ne tik sau, bet su kitais ir kitiems.
Apie pastangas burti žmones judėjimui už Palestinos laisvę pasakoja nepriklausomo informacinio-analitinio portalo Palestina.lt bendraįkūrėjas ir atstovas spaudai, fotografas, keliautojas Andrius Mažeika.
Palestinos sausio 13-osios
Kalbant apie Palestiną Lietuvoje, bendras masinis vaizdas yra žiniasklaidos pateikiama labai šališka informacija ir valdžios institucijų reiškiama parama Izraeliui, kaip, pvz., oficialus Seimo [užsienio reikalų komiteto] raštas, kuriuo besąlygiškai paremtas Izraelis [šiam bombarduojant Gazą ir vykdant smurtines atakas Jeruzalėje 2021 m. gegužę]. Tad vaizdas pateikiamas toks: pirma – sakoma, kad Palestina neegzistuoja ir jos niekad nebuvo, antra – kad Palestina neva yra baisiai sudėtingas konfliktas. Dar turim ir tokią dalį: „Ai, tai arabai teroristai, kurie visur viską sprogdina, tai, matyt, čia bus tie patys“. Dažnas lietuvis net ir turkus su arabais maišo.
Tad iš vienos pusės situacija tokia, o iš kitos – tai, ką mes bandom daryti su informaciniu portalu Palestina.lt ir su mūsų organizuojamais protestais – parodyti žmonėms, kad visų pirma Palestina yra labai sena kultūra, nuo senų senovės ten gyvena žmonės, tai labai gilias tradicijas turinti vieta – Palestina minėta romėnų laikų žemėlapiuose. Palestina yra ne joks konfliktas, o paprastų paprasčiausia kolonizacija: trečia šalis [Didžioji Britanija] nusprendė, kad dar kita šalis [Izraelis] ten gali gyventi, o tūkstančius metų ten gyvenę vietiniai gyventojai [palestiniečiai] negali. Su tuo susiję visi dabartiniai įvykiai, kurie tęsiasi nuo Izraelio įkūrimo ir dar prieš tai; užsienio žmogaus teisių organizacijos tai pripažįsta ir pradėjo atvirai apie tai kalbėti, ypač per paskutinį Gazos bombardavimą: visų pirma tai yra apartheidas, o antra – okupacija, kasdienis žmonių žeminimas, jau nekalbant apie žudymus, bombų mėtymą ant civilinių pastatų.
Kaip aš mėgstu sakyti, Palestinoje kasdien vyksta sausio 13-oji. Mes turėjom vieną ir gerai ją atsimenam, o palestiniečiai turi praktiškai kasdien: kartais daug sausio tryliktų per vieną dieną, o kartais – trumpos atostogos.
Maža ir okupuota
Tokie labai skirtingi Palestinos matymai. Kuo čia išsiskiria Lietuva nuo kitų Vakarų valstybių? Lietuvoje vis dar labai gajus Izraelio naratyvas. Palyginkim su, pavyzdžiui, Airija. Nors mūsų ir airių istorija labai panaši – airiai turėjo ilgą ir baisią Anglijos okupaciją, mes turėjom Sovietų Sąjungos, prieš tai carinės Rusijos okupaciją – bet airiai savo istorijos nepamiršo; nepamiršo, ką reiškia būti po okupanto padu ir kad reikia kitam, esančiam po okupanto padu, padėti. O mes, regis, ėmėm ir pamiršom. Todėl kai pradedi apie tai kalbėti Lietuvoje, mažų mažiausiai atrodai keistas. Airijoje kalbos [apie Palestinos suverenumą] vyksta parlamentiniu lygiu.
Versijų daug. Kaip susigaudyti, kur čia teisybė?
Man atrodo, visų pirma svarbus kritinio mąstymo elementas: pradėti atsirinkti informaciją. O antra, kas padeda – tai nurengti tą kompleksiškumo, sudėtingumo rūbą. Pavyzdžiui, labai gera užduotis yra tiesiog nuimti pavadinimus – ne Palestina ir Izraelis, o bet kas kitas. Ir tada, jei papasakosi viską, kas ten vyksta, arba patį principą – kažkas atvažiavo ir pasiėmė kažkieno žemę – kiekvienam žmogui tai atrodys nesąmonė. Bet kai pridedi žodžius „Palestina“ ir „Izraelis“, staiga viskas pasidaro „komplikuota“.
Didelį vaidmenį turi ir islamo nesupratimas – čia labai didelė Vakarų spaudos įtaka; stumiamas anti-islamiškas naratyvas, esą jie nori mūsų Europą užkariauti, visą kultūrą pakeisti. Izraelis puikiai į tai įsijungia su savo kalbėjimu, kad čia neva religinis konfliktas. Tačiau iš tikrųjų tai neturi nieko bendro su religija, nes įvairiausių religijų bendruomenės Palestinoje kartu gyveno labai daug metų. Tą puikiai galima pamatyti nuėjus į Senąją Jeruzalę, kurioje yra krikščionių, žydų, musulmonų kvartalai, bet kartu ir daug persidengimų. Jei jie būtų vienas kito taip nekentę, elementari logika sako, kad tiesiog būtų buvę labai sunku gyventi, kai toje pačioje gatvėje vaikšto „priešas“. Net ne kitame rajone – ne Fabijoniškėse, jei aš iš Karoliniškių, bet mano gatvėje. Tai iš kur man žinoti, ką su juo daryti? Tai yra sukurta problema.
Skirtumai tarp protestų Lietuvoje už Palestinos laisvę prieš trejus metus ir šiemet
Pastarasis protestas š. m. gegužę pritraukė daugiausiai žmonių ir daugiausiai užsieniečių, musulmonų, palestiniečių, kurie nebijo ateiti ir pasisakyti. Galbūt tai susiję ir su tuo, kad visas globalinis naratyvas pradėjo labai stipriai keistis ne Izraelio, o Palestinos naudai, ir tapo normalu vartoti tokius žodžius kaip „apartheidas“ apibūdinant tai, ką Izraelis daro. Tas pats „The New York Times“, publikavęs Izraelio nužudytų vaikų portretus, irgi sukūrė naują precedentą, tai jautėsi ir Lietuvoje. Buvo daug daugiau palaikymo, daugiau žmonių sužinojo apie ten esančią situaciją. Tą rodė ir mūsų portalo Palestina.lt lankomumo statistika, kuri per tą mėnesį išaugo dešimtis kartų.
Sunkumai suburiant žmones
Palestinos klausimu viena yra baimė – tai svarbiausia dalis, atmetus nežinojimą. Tačiau manau, kad mums svarbu susimąstyti, kodėl mes, būdami Lietuvoje, turėtume bijoti kalbėti apie, sakykim, Izraelį. (Pakeiskim Izraelį Indija, Kinija, Peru, bet kuo…) Kodėl turime bijoti kalbėt apie juos čia? Kas mūsų valstybėje negerai, kad aš turiu bijoti kalbėti apie tai, kur vykdoma neteisybė? Tai labai svarbus punktas pamąstymui mums visiems.
Baimė viena, kita – nežinojimas arba prisidengimas tuo, kad neva Palestina yra sudėtingas reikalas. Ir yra kitas – visiškas nežinojimas. Ir visoje šitoje temoje viską labai blokuoja sena gera islamofobija. Tada vedama atskirtis: „vakarietiški“ izraeliečiai su savo startuoliais, moderniu gyvenimo būdu, fainais kurortais, gera kosmetika iš jau tuoj dėl tos kosmetikos būsimos nužudytos Negyvosios jūros, ir kitoje pusėje – tie „apsišiukšlinę“ arabai. Viskas, taškas: daugiau niekuo nesidomiu. Nors gal reikėtų. Pavyzdžiui, iš kur atėjo daugybė dalykų, kuriuos naudojam čia, įskaitant matematiką? Ar ne iš tų arabų? Ar jie tikrai tik apsišiukšlinti sugeba?
Kodėl visuomeniniai judėjimai Lietuvoje tokie silpni
Esu girdėjęs apie tyrimą, kur matuotas empatijos lygis įvairiose šalyse. Esu linkęs sutikti su jo išvadomis, kad Lietuvoje yra kažkokia empatijos krizė kitiems, įskaitant mus pačius, lietuvius, vienas kitam. Tą matome ir iš kasdienio bendravimo, tarkim, parduotuvėje. Iš dalies turbūt dėl to kaltos istorinės priežastys – kolektyvinė trauma to, kas įvyko per Antrą pasaulinį karą ir gal dar seniau, net imant ir baudžiavą.
Kas mus išskiria nuo kitų? Empatija? Jei atsisakai empatijos, ar labai gali save žmogumi vadinti?
Kovos už teisingumą prasmė ir kodėl mums jos taip trūksta
Reikia pradėti nuo to, kad mums pateikiamas žmogaus paveikslas – tai, kas yra žmogus – iš esmės yra klaidingas. Mums sakoma, kad žmogus visų pirma yra egoistas – tuo paremta visa mūsų ekonomika. Tad žmogus neva viską daro tik dėl savęs, bet tada turim tokias keistas situacijas, kurias reikia labai iškreipti, kad jos paremtų tokį naratyvą. Pavyzdžiui, žmogus turi veidrodinius neuronus: jei tu verki, man blogai. Kaip tą paaiškinti, jei aš egoistas? Man turėtų būti absoliučiai nesvarbu, ar tau blogai, ar gerai. Kitas pavyzdys: nepažįstamas žmogus skęsta upėje, aplink vien ledai, pavasaris, o aš staiga šoku, traukiu tą žmogų, nors ten mirtinai pavojinga, nes jau susidaręs ledonešis. Gal paskęsiu, gal ne. Per tas kelias milisekundes, kol įšoku, ar aš skaičiuoju, kad man Nausėda užkabins medalį? Kad apie mane parašys laikraščiai? Kaip iš tiesų yra? Galai visiškai nesusiveda. Ta pati ekonomika: Adamas Smithas kalbėjo, kad mes viską darome tik iš asmeninio intereso. Tačiau beveik pačias teorijas kėlė ir islamo mąstytojai, tik jie apie tai rašė visai iš kitos pusės – kad mes viską darome dėl bendro gėrio. Bet kažkodėl mums, vakariečiams, norisi, kad būtų viskas tik apie mane.
Kitas geras pavyzdys – kodėl taip norim turėti gyvūnus? Ką tas gyvūnas duoda? Realiai, juo reikia rūpintis. Žinoma, jis suteikia džiaugsmo ir meilės, bet iš tiesų tai mums patinka rūpintis – rūpintis ne savim. Mums natūralu tai daryti.
Kai kalba pasisuka apie tokius tikslus kaip Palestinos laisvė, kodėl žmonės už ją kovoja? Man atrodo, kad žmonėms svarbus ir nesvetimas teisingumo pajautimas, ką mes juo bevadintumėm, bet tą jausmą turim visi – jaučiam, ar kažkas yra teisinga, ar neteisinga. Palestina yra vienas stipriausių neteisingumo pavyzdžių. Jeigu bent jau kalbėtume tiesiai šviesiai apie tai, kas ten vyksta – kad žmones kiekvieną dieną pokšt ir nušauna, į kalėjimą uždaro – tada būtų kiek mažiau neteisinga. O dabar apie tai net kalbos nėra. Tai labai stipriai žmones aktyvuoja.
Anglijos mokslininkai Kate Pickett ir Richardas Wilkinsonas yra išleidę knygą „The Spirit Level: Why More Equal Societies Almost Always Do Better“ (liet. Dvasios lygmuo: kodėl lygesnėms visuomenėms beveik visada sekasi geriau), kurioje analizuoja socialines problemas, tokias kaip nepilnamečių nėštumas, viršsvoris, nusikalstamumas ir nagrinėja, su kokiais dalykais jos koreliuoja. Jie atrado, kad bendras vardiklis yra socialinis neteisingumas, socialinė nelygybė. Ypač su tuo susijęs nusikalstamumas, nes žmonės jaučia, kad kažkas negerai, kad man yra daroma neteisybė. Iš to kyla agresija, pyktis. Bet taip pat iš to gali kilti ir noras kovoti, rūpintis kitais ir jiems atstovauti. Tą mes darome ir su Palestina.lt, o kiti daro su kitomis temomis, pavyzdžiui, Tibetu.
Palestina yra kaip metafora kolonializmui, imperializmui, rasizmui, neteisybei, didžiulei empatijai arba empatijos nebuvimui. Į Palestiną telpa labai daug. Bet man atrodo, kad Palestina nėra kažkuo išskirtinė, jeigu iš esmės pažiūrėsim į tokias situacijas ir tokias neteisybes ant Žemės kažkur kitur – panašumų labai daug.
Kuo čia dėtas arbūzas
Arbūzas yra vienas iš Palestinos laisvės ir rezistencijos simbolių, nes arbūzo spalvos yra Palestinos vėliavos spalvos. Žinome daug komiškų situacijų apie sovietinę okupaciją ir simbolius – lygiai taip pat komiškai ir Palestinoje, kur senukas sulaikomas su arbūzais, nes mat arbūzas yra ginklas. Kita dalis – arbūzą nešiesi eidamas į svečius ar į verslo susitikimą. Pasakymas „Tu esi arbūzo galva“ reiškia, kad esi kvailys. Tad Palestinoje arbūzas yra labai svarbu, dėl to ir pasirinkau pasistatyti jį kaip foną.