Su Juzefa pirmąkart susidūriau kadrų paieškoje klaidžiodamas ligoninės koridoriais. Atokiai atsisėdusi, rymodama ant rankų, ji viena akimi žiūrėjo į niekus beriantį televizorių. Šalimais, už poros metrų, į Juzefą ir kitus pacientus kandžius žodžius it ragatke laidė paaugliškai nusiteikusi kolegė iš to paties skyriaus. Kaip vaikystėje, taip ir senatvėje. Mano ir Juzefos žvilgsniai susidūrė ir jos veidas nušvito plačia šypsena. It sakydama „tegul ji šneka” ji besišypsodama numojo ranka.
Antrasis susitikimas. Iš abiejų Juzefos pusių studijinė apšvietimo technika, o ji kukliai sėdasi ant modeliui skirtos kėdės. Aštrius lempų blyksčius jai padedame atremti padrąsinančiais žodžiais. Juzefa susigraudina – tiek dėmesio sako seniai negavusi. Vaikai, namų ūkis, gyvulių priežiūra.
Saulės ir vėjo išvagotas Juzefos veidas man primena kelionėse Pietų Azijoje paveiksluotus senolius. Dirbtinės tautybių, rasių, kultūrų sienos staiga susilieja ir lieka Žmogus, kurio veide, lyg vinilo plokštelėje, atsispaudę 93 metai ir audros, ir giedro.
Šis portretas – vienas iš į parodos „Ir audrą, ir giedrą” galutinę selekciją nepatekusių darbų. Paroda įgyvendinta kartu su Raudonos nosys Gydytojai klounai ir Addere Care.