Šalto vandens stiklinė dykumoje

Pypteli telefonas. Žinutė. Joje – knygos viršelio nuotrauka su prierašu: „Šiandien nusipirkau. Labai padėjo.“ Rašo draugė, su kuria ketverius metus kartu liudijom pasaulį – Meksika, karas Ukrainoje ir saviokupacija namie, genocidas kitoj Viduržemio jūros pusėj ir eurocentristinis rasistinis dviveidiškumas čia, šalia Baltijos. Visata taip lėmė, kad Venesuelą mes jau liudijam atskirai. Nors šioji toli už Atlanto, vidurius dėl jos mums suka panašiai.

Suka, žinoma, ne pati Venesuela, o vietiniai visažiniai medijų ruporai. Jie gi viską viską šiam pasauly kuo puikiausiai išmano, nes priklauso išrinktųjų rasei ir – nors jų protėviai gerus du šimtus metų buvo baudžiauninkai, caro vergai – nepilnavertiškumo komplekso varomi save per klaidą priskiria kolonistams. Kaip mokykloje, kai esi mažas, silpnas, išsigandęs spuogas, bet nepailsdamas giriesi, jog visiems į galvą siūlantis ir duodantis marozas yra tavo draugelis. Nutyli, kad jūsų draugystė apsiriboja tuo, jog tu jam visam laikui paskolini savo žaislus, už jį darai namų darbus ir atiduodi jam paskutines savo santaupas, kad tasai galėtų nusipirkt cyzų. Kitaip tariant – jūs esat „sąjungininkai“.

„Šiandien nusipirkau. Labai padėjo.“ Toje žinutėje ji man atsiuntė knygos viršelį, o ta knyga – tai Eduardo Galeano „Dienų vaikai“. Kartu matėme, kaip dienų vaikai Meksikoje gimė lietuviškai. Kartu ją ne skaitėme, o josios tiesas išgyvenome keliaudami po olmekų, zapotekų, actekų ir majų žemę, apie kurią ankstesnis Meksikos prezidentas Porfirio Díazas sakė: „Vargšė Meksika: taip toli nuo Dievo ir taip arti Jungtinių Valstijų.“ (isp. k. Pobre México: tan lejos de Dios y tan cerca de los Estados Unidos.)

Apie Galeano tuomet nežinojau ničnieko. Atvykę į Giedrės – mano ilgametės bendražygės ir šios knygos vertėjos – išsinuomotą butą Meksikos Jukatano pusiasalyje, ją radome rymančią prie kompiuterio ekrano. Veidas, nors rimtas ir susikaupęs, švytėjo ir laiks nuo laiko pasigirsdavo džiaugsmingas aiktelėjimas. Štai taip, eilutė po eilutės, aiktelėjimas po aiktelėjimo lietuviškai prabilo dienų vaikai.

Pati žymiausia Eduardo Galeano parašyta knyga yra ne ši, o daug „rimtesnė“ ir mėsingesnė – „Atviros Lotynų Amerikos venos“ (isp. k. Las venas abiertas de América Latina, gal kam bus labiau girdėtas angliškas pavadinimas – Open Veins of Latin America). Ją perskaičiau keliaudamas po Meksiką. Pamenu, jaučiaus lyg dėvėdamas stebuklingus akinius, kurie suteikia galimybę matyti kiaurai, atverti tas venas ir suvokti situaciją iš esmės. Būtent šią knygą Venesuelos revoliucijos tėvas Hugo Chávezas pasirinko padovanoti Nobelio taikos premijos laureatui, saldžiakalbiui dailiaveidžiui karo nusikaltėliui, vien per 2016 metus įsakiusiam ant žmonių galvų numesti daugiau nei 25 tūkstančius bombų. Nors knyga išversta į daugiau nei tuziną kalbų, Chávezas pasaulinės taikos skleidėjui Obamai padovanojo ją originalo kalba – tam, kad šis imperialistas su imperializmo istorija susipažintų ne tik iš kolonizuotojo perspektyvos, bet ir šiojo kalba (nes pirmąsias, vietines Centrinės ir Pietų Amerikos kalbas praktiškai išnaikino kolonistai).

Apie Chávezą ir Venesuelą ilgą laiką žinojau tiek pat, kiek ir dabartiniai mūsų „ekspertai“. Tai yra, absoliutų nulį. Galvoje tadaise man aidėjo vienas vienintelis, jokiomis empirinėmis virvėmis nesuvaržytas žodis: diktatorius! Tačiau pakrapščius ideologinį, liberaliu gliteriu padengtą, glaistą pradėjo griūti visi siaubingosios Chávezo diktatūros pagrindai.

Ne paslaptis, kad Venesuela – didžiausių pasaulyje naftos išteklių tvirtovė. Ne bet kokios naftos, o tos, kuri labai reikalinga JAV – sunkiosios. Tos, kurios JAV neturi. Ne tik naftos – ir retųjų metalų, ir aukso, ir dujų… Patogus ir atstumas – tik per Karibus, ir nafta jau gurguliuoja į mustango baką Majamyje.

Iki Chávezo viskas veikė puikiai, t. y. nafta buvo laisva ir demokratiškai rinkosi atsiduoti JAV kompanijoms. O kad viskas nebūtų taip nuoga ir vulgaru, maža grupelė vietinių išrinktųjų šiai schemai suteikė venesuelietišką apdarą, o patys už tuos milijonus statėsi vilas, pirko nekilnojamąjį turtą Floridoje, savo vaikus siuntė į Jeilį ir Oksfordą. Galima sakyt, Venesuela tiesiog klestėjo.

Tuo tarpu milijonai Karakaso lūšnynų gyventojų teisiškai neegzistavo. Jų tiesiog nebuvo – lūšnynų kvartalai su milijonais gyventojų net nebuvo pažymėti oficialiuose žemėlapiuose. Šie žmonės nebuvo žmonės, nes jų tiesiog nebuvo. Tokie nežmonės puikiausiai tinka visų rūšių vergijai, organams, sunkiems ir pavojingiems darbams. Tie, kas oficialiai neegzistuoja, negali nei mirti, nei būti nužudyti, nei pradanginti. Dėl tokios savo dalios jie, žinoma, kalti tik patys.

Chávezas ir jo revoliucija begėdiškai sugriovė šią na tikrai juk paties Dievo surėdytą santvarką. Dievas panašią laimino pas mus prie caro, Dievas ją laimino ir faraonų Egipte, ir visoj Europoj iki tos dienos, kol susivieniję darbininkai Europoje, Rusijoje ir JAV pasakė: viskas, daugiau nebe.

Tačiau Chávezas padarė mirtiną nuodėmę – pažeidė vienuoliktąjį Dievo įsakymą, kuris postuluoja, kad valstybė jokiu būdu negali pati eksplotuoti savo išteklių, jei šių nori JAV ar Europa. Pamanyk sau – užsimanė savo išteklių. Išteklius efektyviai išgauti gali tik išsilavinę ir kultūringi europietiškojo rūtų darželio atstovai. Džiunglėms gi šiukštu! – negalima.

Nacionalizavęs Venesuelos naftą, Chávezas kibo padaryti nematomus matomais. Už naftos pinigėlius pradėjo lūšnynus versti socialiniais būstais, nustatė bazinių produktų sąrašą ir užfiksavo visiems prieinamą jų kainą, kiekviename rajone pastatė būtiniausių prekių parduotuvių, ant kiekvienos iš šių prekių etikečių įtraukė Venesuelos konstitucijos ištraukas – kad buvę nežmonės žinotų savo teises ir pareigas. Darė tai, ko daryti, akivaizdu, negalima – valstybės išteklius naudojo visų jos gyventojų gerbūviui kelti. Visi, tai bandę anksčiau – Mosaddeghas, Sankara, Gaddafis, Allende… – buvo nužudyti. Angažuotame Vakarų žiniasklaidos interviu gavęs repliką, kad po tiek metų jo reformų Venesueloje didelė dalis žmonių vis vien gyvena skurde, Chávezas žurnalistui atsakė: „Mano tikslas nėra, kad kiekvienuose namuose atsirastų po mikrobangę. Mano tikslas – kad kiekvienas Venesuelos gyventojas galėtų gyventi oriai.“

Įdomu ir tai, kad per visą jo valdymo laiką Venesueloje veikė valdžiai priešiški žiniasklaidos kanalai, kuriuose baisusis diktatorius Chávezas buvo kasdien malamas į miltus.

Tobula nebuvo, nes tobula nebūna niekada. Ypač kai tavo šalį sankcijomis spaudžia galingiausia pasaulio imperija, savo naguose laikanti absoliučią pasaulio finansų rinkų ir prekių bei pinigų judėjimo kontrolę. Gyvendamas Turkijoje susipažinau su itin įdomiu ir apie geopolitiką daug išmanančiu žmogumi, kuris Hugo Chávezą yra sutikęs gyvai. Paklausiau jo, ar Chávezas buvo korumpuotas diktatorius. Atsakė, kad, jo žiniomis, taip, Chávezo aplinka pasinaudojo spragomis ir užsuko korupcijos ratą Chávezo užnugaryje, šiam nieko nežinant. Pateikė ir to įrodymų.

Sankcijos žudo. Jos žudė ir tebežudo Venesueloje. JAV sankcijos nužudė tarp penkių šimtų tūkstančių ir milijono irakiečių – kiek tiksliai, niekas pasakyti negali. Paklausta, ar tiek daug irakiečių, tarp jų ir gausybės vaikų, gyvybių nusinešusios sankcijos buvę gera mintis, tuometinė JAV ambasadorė Jungtinėms Tautoms Madeleine Albright ramiai atsakė, kad sankcijos buvę „to vertos“.

Knygoje „Atviros Lotynų Amerikos venos“ Eduardo Galeano detaliai aprašo, kaip Vakarų imperializmas išprievartavo ir tebeprievartauja Lotynų Ameriką (nors knyga pasirodė 1971 m., esminiai neokolonializmo principai nepasikeitė). Nuo pat tos dienos, kai susimaišęs pasaulio pusėse Kolumbas išsilaipino Guanahani saloje Karibų jūroje ir, pamatęs, kokie nuoširdūs, švelnūs ir patiklūs yra vietiniai žmonės, iškart sumojo, jog jie būtų idealūs tarnai. Nuo 1492 m. pasikeitė nedaug kas. Tik šiuolaikiniai lietuviškojo feisbuko karžygiai, šimtmečiais pavėlavę į kolonializmo orgiją, dabar bando prisišliet prie svetimos imperinės šlovės bent savo „ekspertiniais“ komentarais.

Keliaudami Meksikoje nuo naujausios kolonializmo formos – masinio turizmo – slėpėmės kaip išgalėdami, bet paskutinę savaitę prieš išskrendant sugrįžome į Kintana Roo valstiją. Paskutinę, anuomet atsilaikiusią prieš kolonistus. Atvykus ten šiais laikais susidaro įspūdis, kad kolonistai už tokį pasipriešinimą nusprendė atkeršyti su kaupu.

Paplūdimių miesteliai čia atrodo kaip kubu pakeltas Basanavičiaus gatvės košmaras, o Kankuno oro uoste iš lėktuvų riste ritasi milžiniški amerikonai. Nors atvyko greičiausiai tik savaitei, kiekvienas ridenasi ridendamas po du išsipūtusius lagaminus. Iš lėktuvo – tiesiai į specialiai jiems įrengtą girdyklą, kurioje išlakę po kelias siaubingai brangias ir neįtikėtinai prastas margaritas, garsiai klykdami šoks į riedulių ekspres, vežantį į all inclusive viešbutį ant majų kranto.

Kranto, kuris vietiniams padarytas neprieinamas.

Kranto, ant kurio stovėdami majai skaičiuodavo dangaus kūnus, sudarė pritrenkiančio tikslumo ir sudėtingumo kalendorius, iki šiol sunkiai įkandamą mitologiją, raštą, paliko mums kvapą gniaužiančią architektūrą ir meną… Kranto, ant kurio gulėdami pirmąkart pamatė iš rytų atplaukiantį baltąjį marą.

Bet dabar Meksika laisva ir civilizuota. Laisva bus ir Venesuela. Jei ne ji, tai bent josios nafta ir auksas.

Sugrįžę iš Meksikos, nuogą kolonijinę tiesą išgyvenome kiekvienas savaip – aš pasinėriau į Galeano, o ji – į kūrybą. Vienas sugertą pasaulio skausmą transformavo į aktyvizmą, o kita – į meną, pražydusį debiutinės parodos žiedu.

Stebėdamas banditišką Maduro pagrobimą ir dar vieną peilio dūrį į Izraelio subombarduotą ir beveik sunaikintą, vos vos bealsuojantį tarptautinės teisės kūnelį, šiomis dienomis vis prisimenu besišypsantį, žvitrų, du kartus nuo JAV remiamų fašistinių režimų bėgusį Galeano, kuris iki mirties 2015 m. nenustojo byloti tiesos.

Gyvenant šalyje, kurios eterį okupavę „ekspertai“, Galeano yra it nepažįstamojo ištiesta šalto vandens stiklinė dykumoje.

Jį skaitydamas supranti, kad esi ne vienas.
Kad ne tau akyse miražai.

Ištrauka iš Eduardo Galeano „Dienų vaikai“ (vert. Giedrė Steikūnaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022 m.):

Kovo 20 d. Pasaulis aukštyn kojom

2003 metų kovo 20 dieną Irako oro pajėgos bombardavo Jungtines Valstijas.

Iš paskos bomboms, į JAV teritoriją įsiveržė Irako kareiviai.

Buvo padaryta daug netiesioginės žalos. Gausybė JAV civilių žuvo arba buvo sužaloti, dauguma jų – moterys ir vaikai. Tikslaus skaičiaus nežinome, nes tradicija reikalauja nustatyti tik įsiveržiančios kariuomenės patirtas aukas ir draudžia skaičiuoti užpultųjų.

Šis karas buvo neišvengiamas. Irako ir visos žmonijos saugumui milžinišką grėsmę kėlė Jungtinių Valstijų arsenaluose sukaupti masinio naikinimo ginklai.

Ir visiškai jokio pagrindo neturėjo klastingi gandai, esą Irakas ketino pasiglemžti visą Aliaskos naftą.

Ištrauka publikuojama su knygos vertėjos leidimu. Knygą galite įsigyti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos svetainėje.