Apie rūką. Mano naujas Substack

Nusprendžiau savo mintimis dalintis naujoje savo Substack paskyroje. Šįkart – apie rūką.

Kviečiu sekti, skaityti ir dalintis.

Kėliau su saule. Pasidaręs kavos, dar užmiegotu veidu iš lėto apėjau savo „valdas“ – kas rytą vis strateguoju, kur pasodint naujų augalų – ir pasukau vartų link. Į užribį – į šerkšne ir žiemos miege dar nuščiuvusias pievas.

Priekyje straksi Bobo. Judėti – tai džiaugtis. Šią jo pamoką stengiuos prisiminti kiekvieną kartą, kai mintys paralyžiuoja kūną.

Judėti – gyventi.

Gyventi, tai vaikščioti lėtai, matyti plačiai, kvėpuoti giliai, mylėti stipriai ir miegoti ramiai. Į save kvėpti ne tik pavasario žiedus, bet ir lapkričio mirtį. Matyti ne tik pro rūšinės kavos rožinius akinius, bet ir suvokti, kaip ir kur šie gimė. Gyventi net ir žinant jų kainą.

Artėjant 40-mečiui jaučiu, kad vis svarbesnis darosi laikas. Kiek dar rytų galėsiu mėgautis pro tirštą pavasario rūką besiskverbiančiais motinos saulės spinduliais? Kiek dar vasarų liko?

Artėjant 40-mečiui vis labiau suprantu, kad didelę tų keturiasdešimties metų dalį praleidau kitokiam rūke, nematydamas šio. Karo, politikos, ekonomikos rūkuose ir iš to išeinančio pykčio.

Pykčio, kuris ne tik neišvengiamas, bet ir pagrįstas…

Visą tekstą ir daugiau fotografijų rasi naujajame mano Substack.

Skaityti toliau