Kai nebesuvokiame esmės

Lietuvos viešojoje erdvėje netylant kalboms apie šalį ištikusią demografinę krizę, kelios mano mintys apie struktūrines ir vertybines šios krizės priežastis bei pamokas, kurias galime išmokti iš „trečiojo“ pasaulio. Čia dalinuosi keliomis ištraukomis, o visą tekstą rasi mano naujoje Substack paskyroje.

Pagimdome vaikus, bet neturime jiems laiko. Neturime, nes esame įtikinti, kad vaikus būtina nuskraidinti į Disneylendą, atostogas Provanse ar tiesiog nupirkti jiems naujausia aifouną.

Pagimdome vaikus, bet norime, kad šie negadintų mūsų gyvenimo ir neatimtų laiko iš lankymosi kavinėse, netrukdytų kopiant į karjeros aukštumas ir netrikdytų vakarėlių su draugais. Nes reklama sako, kad visa tai galima ir netgi privaloma suderinti. Kapitalas tam siūlo begalę sprendimų – aukles atstojančias kameras, pigesnes aukles iš Filipinų, boutique darželius ir begalę būrelių, kurie ne tik atlaisvina mūsų laiką pinigų uždirbimui, bet ir užtikrina, kad užaugę šie vaikai šuoliuos rat race priešakyje.

Šimtus tūkstančių žmogaus evoliucijos metų tėvai, ypač mamos, ir visa bendruomenė su vaikais praleisdavo didžiąją dalį dienos, tačiau mes esame tvirtai įtikėję, kad tokie mažmožiai kaip evoliucinė biologija yra niekis, palyginus su dieviškomis technologijų ir modernybės galiomis.

Nors tikėjimas dieviškąja technologijų galia vis dar, o gal ir vis tvirčiau, gajus, faktai sako priešingai. Su biologija, su šimtais tūkstančių metų žmonijos evoliucijos nepasiginčysi. Buvome, esame ir būsime žinduoliai, kuriems svarbiausia sąlyga gyvenime yra artimųjų meilė, dėmesys ir buvimas šalia.

Nors požiūrį pakeisti sunku, dar sunkiau pakeisti sąlygas kuriomis vyksta vaikų auginimas. Nors sakoma, kad esame laisvi ir nepriklausomi, tą lozunginę laisvę greitai apriboja banko paskolų, Vilniaus kamščių ir viršvalandžių realybė.

Apriboja ir galimai vienas didžiausių istorinių kapitalo laimėjimų – kultūrinė vaikų išspyrimo iš lizdo, kai šiems sueina aštuoniolika, norma. Tikrų tikriausia bankų ir nekilnojamo turto vystytojų svajonė. Rezultate su savarankiškumu gauname ne tik lažą bankui dešimtmečiams į priekį, bet ir pogimdyvinę depresiją ar vis augančią vaikų vystymosi sutrikimų statistiką.

„Vaikai – mūsų didžiausias turtas“ sacharavių visuomenėje nėra tuščias politinis ar socialinis lozungas. Vaikai yra visuomenės pagrindinė ašis.

Vaikai yra ateitis.

Kaip gamtoje, taip ir mūsuose. Gyvūnai nelaisvėje nesidaugina.

Nors ir pasimiršę, mes esame gamta.

Visą tekstą rasi mano Substack.

Skaityti tekstą