Neprabėgus nei metams nuo mano pirmojo apsilankymo Nepale, spėjau sugrįžti ten dar kartą, iš viso per praėjusius metus praleidau šiame krašte kiek daugiau nei 5 mėnesiuis. Tai šalis, kurią visuomet laikysiu antraisiais savo namais. Prieš savaitę Nepale įvyko 7,9 balų žemės drebėjimas. Tūkstančiai žmonių – be pastogės, maisto, geriamojo vandens. Epicentre esančius kaimelius tik dabar pirmą kartą pagaliau pasiekė pirmoji pagalba. Situacija – kritinė. Mažiau nei po mėnesio prasidės musonino lietaus sezonas, kurio metu situacija gali stipriai pablogėti. Nepalo žmonėms reikia pagalbos.
Kartu su ten esančiais draugais daliname maisto racionus, geriamąjį vandenį, vaistus, informacinius bukletus apie higieną. Britanijos pilietė Beth, kurios svečių namus Nepalo sostinėje Katmandu prisimenu kaip savo, išgyvenusi žemės drebėjimą iš karto pradėjo organizuoti pagalbą aplinkiniams žmonėms. Per Facebook ji paprašė draugų pagalbos. Aš sukūriau puslapį aukoms ir pradėjau jį platinti draugams, pažįstamiems. Kiti 5 komandos nariai – Beth svečių namų gyventojai. Per kelias pastarąsias dienas surinkome daugiau kaip 10 000 eurų. Šįryt išriedėjo pirmasis pagalbos sunkvežimis, prikrautas 3,75 t ryžių, 150 litrų aliejaus, 150 kg druskos, 50 kg cukraus, palapinių, apklotų, vaistų ir t. t. Mūsų pagalba – galbūt ašara jūroje, bet šalyje, kurioje veikia daugiau tarptautinių ne pelno organizacijų nei bet kur kitur pasaulyje ir kurioje, galima sakyti, nėra funkcionuojančios valdžios – pagalba per mažas vietos organizacijas yra veiksmingiausias būdas padėti.
Pirmosios pažintys su Nepalu
Nuo pat pirmųjų akimirkų Nepalas mane pakerėjo niekuomet nesibaigiančiomis šypsenomis ir savaip žaviu azijietišku chaosu. Į Nepalą nusileidau iš Vietnamo, kuriame prieš tai praleidau pusantro mėnesio. Pietryčių ir Pietų Azijos šalys garsėja šypsenomis, chaotišku ir iš pirmo žvilgsnio pavojingu eismu, deginančiu maistu. Nepalas šiais aspektais iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskyrė nuo mano tik ką motociklu apvažiuoto Vietnamo. Labiau įsigilinti į Nepalo unikalumą, ten esančią situaciją, susipažinti su kultūra ir nepaliečių gerumu pavyko tik antrą kartą ten nuvykus sausio mėnesį.
Per pirmąjį savo vizitą Nepale praleidau tris mėnesius. Išskridau su daugybe neišdildomų įspūdžių, naujų draugų ir kupinas nenumaldomo noro sugrįžti. Gyvenau vietinių žmonių namuose, keliavau motociklu į Nepalo lygumas ir kalnų kaimelius, dvi savaites praleidau Himalajų kalnuose kopdamas kvapą gniaužiančiu maršrutu aplink Anapurną – vieną iš dešimties aukščiausių viršūnių pasaulyje. Aukščiausiame maršruto taške, 5400 m, kvėpavau 50% deguonimi ir gėriau, ko gero, brangiausią arbatą Nepale. Dėl pasikeitusio slėgio arbato skonis visiškai skyrėsi nuo tradicinės, visur Nepale mėgstamos prieskoninės arbatos su pienu – masala. Per šias dvi savaites matyti vaizdai, patirti kojų skausmai, šaltis, aukščio ligos požymiai ir tragiškai neskanios masala arbatos skonis visuomet liks mano atmintyje.
Nepalo gamta
Nepalo gamta priverčia permąstyti santykį su kūrėju. Lietuvoje šimtas kilometrų automobiliu užtrunka gerą valandą. Tas pats atstumas Nepale gali virsti į kelių dienų kelionę. Gamta čia ir duoda, ir ima. Prasiveržus nuošliaužų užtvenktoms kalnų upėms – nušluojami ištisi miesteliai. Nepale – 5 metų laikai. Penktasis, musonų sezonas, čia atneša neįtikėtino stiprumo liūčių, nuošliaužų, išplauna kalnų kelius. Kalnuose staigiai besikeičiantis oras pasiglemžia nepatyrusių turistų gyvybes. Praėjusį spalį toje pačioje vietoje, kur „mėgavausi“ brangiąja masala arbata, staiga pasikeitusio oro sukelta sniego nuošliauža pasiglemžė per 40 gyvybių.
Iki 3 500 metrų aukščio kalnai vietinių vadinami kalvomis. Šios „kalvos“ sudaro centrinę Nepalo dalį, kurioje gyvena dauguma gyventojų. Apačioje – lygumos. Čia žemiausia vieta siekia vos 90 metrų virš jūros lygio. Šalies karūna – Himalajų kalnų ruožas, kuriame yra aštuonios iš keturiolikos 8 000 metrų siekiančių viršukalnių.
Kopdamas Anapurnos maršrutu kelionę pradėjau 1000 metrų aukštyje, tropiniame karštyje. Čia auga papajos, mangai, bananai. Kopdamas ne kartą užkandžiavau ką tik nuskintu bananu. Lipant aukštyn stipriai ir greitai keičiasi aplinka. Trijų kilometrų aukštyje pasijaučiau lyg grįžęs į Lietuvą – pušelės, samanos, pažįstami kojomis trypiamų čiobrelių lapai. Per dvi savaites perėjau per kelias klimato zonas – iš tropikų į taigą, tundrą ir atgal per „Lietuvą“ į tropikus.
Kontrastų šalis
Nepalas kažkuo panašus į mūsų Vilnių. Dažnai didžiuojamės Vilniuje tvyrojusia religine tolerancija, skirtingų religijų ir jų atšakų bažnyčiomis. Viename mano aplankytame Nepalo „kalvų“ kaimelyje – 200 gyventojų, 3 religijos ir 3 kalbos. Visoje šalyje – per 90 skirtingų kalbų. Nepale kartu taikiai gyvena hinduistai, budistai, musulmonai, krikščionys, indai, nepaliečiai, tibetiečiai. Šiuo metu esu Stambule. Čia ne pro šalį būtų bent kruopelė nepalietiškos tolerancijos.
Nepale vis dar stipri kastų sistema. Žemiausios kastos atstovo aukštesniajam paduota vandens stiklinė gali būti šaltai atstumta. Vedybos tarp skirtingų kastų atstovų daug kur vis dar yra tabu. Žemiausios kastos atstovai čia dirba sunkiausius darbus už varganą trijų ir mažiau dolerių atlygį per dieną. Pasiturintys Nepalo gyventojai čia gyvena itin lengvą gyvenimą. Mėnesinės 1000 eurų pajamos čia garantuoja patogų gyvenimą. Žemės, turistinių kavinių, viešbučių savininkai čia mėgaujasi.
Rūpinosi kaip broliu
Antrojo vizito į Nepalą metu apsistojau Pokaros mieste. Ten gyvenantis mano draugas Kapil‘as nemokamai priėmė gyventi į savo namus, dalinosi su manimi viskuo, ką turi. Jo mažyčiame namelyje ant Feva ežero kranto gyvenau asketišką karaliaus gyvenimą. Elektra Nepale dėl politinių ir ekonominių priežasčių per dieną veikia kelias valandas. Turtingieji ir turistai tą jaučia mažiau, nes tokios vietos naudoja dyzelinius elektros generatorius, baterijas. Vakarais žvakių šviesoje valgydavome ir dalindavomės istorijomis. Sugrįžęs į „civilizaciją“ dažnai pasiilgstu šiltos ir mistiškos žvakių šviesos. Dėl tuo metu Nepale buvusio suskystintų dujų stygiaus Kapil‘o žmona gamindavo ant ugnies sunaudodama itin mažą kiekį medienos. Stebėdamas ją galvojau apie tai, kaip mes Vakarų civilizacijoje esame visiškai praradę šią senolių išmintį. Kepdami šašlykus būtinai sudeginame krūvą malkų.
Kapil‘o namuose gyvenau vasario mėnesį. Pokaros mieste žiemą dienos temeratūra siekdavo 18–20 C, o naktimis nukrisdavo ir iki 3 C. Nepale didžioji dauguma namų – nešildomi. Karštas vanduo – pas retą. Vakarietiškas tualetas – taip pat retenybė. Naktimis sėdėdavau lauke, prie laužo ir žvakių šviesos, apsivilkęs kelis sluoksnius drabužių. Miegodavau taip pat su drabužiais. Kapil‘as ir kiti nepaliečiai tokio didelio diskomforto nejaučia. Rytais, dar saulei nespėjus sušildyti oro, jie ramiai prausiasi lediniu ežero vandeniu. Kalnuose buvau sutikęs vieną gyventoją, kuris apsiavęs guminėmis šlepetėmis plikomis kojomis vaikščiojo po sniegą. Žiūrėdamas į nepaliečius dažnai galvodavau, kad jie – iš kito molio.
Vieną dieną Kapil‘as man pasiūlė paimti jo draugo motociklą ir važiuoti apžiūrėti vieno garsaus ežero. Grįždamas patekau į avariją. Netikėtai iš už gatvėje stovėjusio autobuso išlindo senyvo amžiaus moteris ir atsimušė į mano motociklą. Avarijos smulkmenų dėl stipraus smūgio šalmu į asfaltą nebepamenu. Moterį paguldė į ligoninę, bet po kelių dienų išleido, nes ji patyrė tik mažų nubrozdinimų. Man vieną naktį teko praleisti areštinėje, mažoje kameroje, ant grindų, su 24 vietiniais nepaliečiais, kurie manimi rūpinosi kaip karaliumi.
Pagal Nepalo įstatymus, įvykus avarijai kaltų nėra (jeigu vairuotojas turi teisę vairuoti tą transporto priemonę). Už ligoninės išlaidas visuomet atsako didesnės transporto priemonės vairuotojas. Mano incidento atveju – aš. Dėl to, kad esu baltasis, aukos šeima bandė prisiteisti daugiau pinigų. Netgi ligoninės darbuotojai prie manęs priėję sakydavo, jog man meluojama. Vargingose šalyse keliautojai dažnai susiduria su šia situacija. Nepalas tuo nė kiek nesiskiria nuo Vietnamo, Kambodžos ar Indijos. Po kelias dienas trukusių derybų su moters šeima ir policija pasiekėme susitarimą. Per visą šį laiką Kapil‘as ir jo draugai manimi rūpinosi kaip tikru broliu. Jie organizavo derybas, garantavo policijai už mane (kitaip būčiau areštinėje praleidęs ne vieną naktį), vežiojo mane, palaikė morališkai. Vieną naktį mus aplankė senyvo amžiaus Kapil‘o kaimynas. Kapil‘ui papasakojus mano istoriją, kaimynas Kapil‘ui pasakė: „Čia – tavo svečias. Privalai juo pasirūpinti, jį maitinti, jeigu reikia, sumokėti už jį už ligoninės išlaidas. Negalime leisti, kad dėl vienos nesąžiningos šeimos būtų suteptas Nepalo vardas.“ Sunku čia aprašyti, bet tokio gerumo kaip Kapil‘o šeimoje dar tikrai nebuvau patyręs.
Svečių namai „Secret Garden“
Nepalas nuo 1970-ųjų traukia hipius, nepriklausomus keliautojus, menininkus, keistuolius. Sostinėje Katmandu apsistojau „Secret Garden“ svečių namuose. „The Eagles“ klasika tapusioje dainoje „Hotel California“ dainuoja – you can check out, but you can never leave.Čia gyvenau mėnesį laiko. Užmezgiau dar dabar besitęsiančias stiprias draugystes. Gyvenome kaip viena didelė šeima. Visi rūpinomės svečių namų personalu. Netgi Vakaruose nebuvau matęs, kad taip gražiai būtų rūpinamasi savais darbuotojais.
„Secret Garden“ svečių namai – 27-erių metų Britanijos pilietės ir jos nepaliečio vaikino Dipu kūdikis. Beth ir Dipu – šių namų siela. Kupini idėjų, gerumo, šypsenų ir neišsenkančios energijos. Visi į „Secret Garden“ atėjome ieškodami pigios lovos ir stogo virš galvos. Dažnas išėjome ten praleidę iki šol laimingiausias gyveno dienas.
Pagalba žemės drebėjimo aukoms
Aukoti Nepalui – rizikinga. Nepalas garsėja itin korumpuota valdžia, daugybe netikrų ir nesąžiningų nepelno organizacijų. Pasaulio galingieji pažadėjo Nepalui milijonus paramos. Nemaža dalis šios paramos nusės korumpuotų pareigūnų kišenėse. Jau dabar Nepale šimtai žmonių protestuoja dėl to, kad pažadėtoji pagalba jų nepasiekia. Aukojimas mažoms patikimoms organizacijoms, kurios turi vietinės veiklos patirtį ir kontaktus – vienintelis veiksmingas sprendimas padėti Nepalui.
Tikiu, kad nesame abejingi kitų skausmui. Dažnas pagalvos – juk turime ir savų problemų, kas mums tas Nepalas. Šis argumentas retai pasiteisina. Žmogiškajam gerumui ir meilei valstybių sienos nesvarbios. Pats tą savo kailu patyriau Kapil‘o namuose. Nors keliaudamas esu pratęs skaičiuoti kiekvieną centą, žinau, kad penki eurai atiduoti benamiui niekada mano gyvenimo nepablogino. Visuomet tikiuosi, kad tie penki eurai bent šiek tiek, bent akimirkai palengvino to benamio gyvenimą.