Praėjusį penktadienį, birželio 16 dieną, kalbėjau Kairiųjų aljanso organizuotoje konferencijoje „Kultūra ir emancipacija“, kuri vyko Nacionalinėje dailės galerijoje. Dėkoju organizatoriams už suteiktą progą pasidalinti savo mintimis.
Savo pranešimu dalinuosi čia. Linkiu įdomaus skaitymo!
Pranešimas „Fotografuoti pasaulį”
Pasaulis
Pradėkime nuo pasaulio. Jis, juk, – daug įdomesnis ir platesnis, nei dažnai pagauname save maną. Kas yra pasaulis man? Jis neapsiriboja taip vadinamais Vakarais, priešingai – jis dažnai prasideda būtent už jų ribos. Mes jam apibūdinti esame pratę naudoti numerius, nurodančius jo vietą pseudo-genetikos nustatytoje hierarchijoje arba pagal tai, kada koks pasiklydęs europietis kur nors išsilaipino ir vykdydamas Dievo valią įsmeigė durklą vietinei gyventojai.
Šis pasaulis man – daug platesnis ir daugeliu aspektų įvairesnis ir gyvesnis, nei mūsiškas. Vis dar. Globalaus kapitalizmo vykdomas liberalus kultūrinis genocidas, kurį dažnai herojizuojame klaidingai sutapatindami su modernizacija, vis labiau jį suvienodina, sumakdonaldina ir suhipsteriuoja. Kaip šeštajame dešimtmetyje rašė prancūzų antropologas Claude Lévi-Strauss, keliautojas dabar iš esmės renkasi, kada – anksčiau ar vėliau – Vakarų kultūra prasiskverbė į jo pasirinktą kelionės vietą. Džiaugiuosi galėdamas rinktis bent tiek!
Ką turiu omenyje, vadindamas šį pasaulį įvairesniu ir gyvesniu? Ar netgi – kaip aš drįstu taip teigti? Andriau, atsipeikėk! Pasižiūrėk į Europos meną, architektūrą, skirtingas kultūras, virtuves, kalbas. Žinoma. Bet ar jie tiek pat gyvi? Ar jie yra integrali ir neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis? O gal priešingai – dažnai kultūra pas mus Vakaruose labiau suvokiama, kaip individualizuotas menas ir vartojama tik nustatytoje vietoje nustatytu laiku? Panašiai, kaip religija – bažnyčioje kartais sekmadieniais ar tik per vestuves, krikštynas ir laidotuves. Susidaro įspūdis, kad panašus likimas ištikęs ir mūsų ritualus bei papročius, kurie atliekami, atrodo, tik iš nevalingo įpročio ar nenorėjimo užpykdyti kaimyną. Tuo tarpu paveldo apsauga pas mus užtikrina, kad istorija išliks istorija – užšąldyta ir nekintančia. Gražu pažiūrėti, bet liesti nevalia. Nebent ją liečia Gucci ar Louis Vuitton salonas.
Šis pasaulis gyvesnis, nes mažiau suraišiotas taisyklėmis, stop juostomis, eismo ženklais, higienos inspekcijomis, draudimo polisais nuo paties gyvenimo, baudomis už ne ten atkimštą alaus butelį, įspėjimais apie riešutus riešutų svieste, kasos čekiais, VMI deklaracijomis, pas visus vienodais IKEA daiktais (koks įdomus panašumas į Sovietų sąjungą) ir televizijos žvaigždžių šou. Ir…
Gyvesnis, nes korupcija ten asmeniškesnė ir prieinama ne tik galingiesiems, nes makaronus ten gatvėj kepanti bobutė dirba sau, o ne hipsteriniam makaronų tinklui, nes institucijos, taupydamos mūsų brangų laiką, dar nespėjo iš artimųjų ar kaimynų pasisavinti pagrindinės jų pareigos ir gyvenimo džiaugsmo – rūpinimosi mylimu, artimu, rūpesčio vienas kitu.
Šis gyvumas pasireiškia daugybe skirtingų formų ir spalvų. Mūsų taip garbinamą darbštumą čia pakeičia ilgos valandos juoko ir pokalbių didžiulio medžio pavėsyje ar cigarečių dūmuose paskendusioje kavinėje be prekinio ženklo. Valandų valandos, praleistos tyloje stebint besikeičiantį horizontą ir besiklausant vėjo ar jūros ošimo. Valandos, praleistos tiesiog būnant, kaip niekam nieko neturintis įrodyti ar užsitarnauti būna katinas. Valandos kaimynių draugijoje, praleistos upės vandenyje trinant skalbinius ir dalinantis pletkais apie savo vyrui neištikimą kaimynę. Valandos tiesiog mėgaujantis buvimu čia. Be darvinistinių motyvų ir baudžiauninko darbo kodekso.
Mūsiška tvarka čia virsta iš pažiūros chaotišku, bet daug natūralesniu nuolatiniu kismu. Šis pasaulis artimesnis ir žmogui ir pačiam gyvenimui – netobulas ir nesukontroliuojamas. Nesukaustyta paralyžiuojančios baimės, mirtis čia atrodo daug artimesnė ir realesnė. Jos neatskiriamas partneris gyvenimas – taip pat.
Šiame pasaulyje daug mažiau tiesių linijų. Gamtoje jų juk neturime išvis. Bendru sutarimu apsimetame, kad jos egzistuoja. Individo sėkmę pas mus Vakaruose beveik galime pamatuoti jį supančių tiesių linijų kiekiu. Kuo jų daugiau ir kuo jos taisyklingesnės – tuo sėkmingiau jis gyvena. Priešingai gamtai, žmogaus sukurtos tiesios linijos aktyvuoja būtent linijinio mąstymo centrus ir dar labiau sustiprina kontrolės ir tvarkos pojūtį. Ten, pasaulyje numeris trys, tiesias linijas rasti sunkiau, o ir vietinės šeimos turbūt rečiau susipyksta dėl idealiai lygiai neištinkuotos svetainės sienos. Akiai čia linijos diktuoja mažiau, o racionaliam protui darosi itin sunku matomus vaizdus paprastai suredukuoti į minimalizmą ar simetriją.
Į šį pasaulį eini, nes jauti troškulį pasiklysti, atsimokyti išmoktas „tiesas” ir savo kailiu patikrinti, ar tai, ką manei esant gamtos dėsniu, galbūt viso labo yra tik kultūrinis programavimas. Eini ir dėl to, kad eiti, klajoti, tyrinėti – giliai mūsų genuose užrašyta žmogaus prigimtis. Eini ten, nes skauda čia. Eini intuityviai jausdamas, kad galima, įmanoma kitaip – gyventi, bendrauti, sutarti su gamta. Eini, nes dabar ten eina dažnas, o kitoks grįžta retas. Galiausiai eini, nes žolė visuomet žalesnė anapus.
Čia itin lengva ir pavojinga užsidėti rožinius hipio akinius, pasileisti Balio gamelaną ir užsiiminėti pseudodvasiniu orientalizmo fetišu. Ką, tikėtina, mintyse jau spėjote man diagnozuoti. Ne, neromantizuoju skurdo ar pirmykštiškumo. Nors vis daugiau, vis skausmingiau savo kūnais jaučiame, kad mūsų neoliberalistinis pasaulis Nr. 1 dažnu aspektu yra pragaras, ten, pasaulyje numeris trys, anaiptol ne rojus. Hipizmas ir orientalizmas subliūkšta prakiurę į bent paviršutiniškos analizės skalpelį. Anksčiau ar vėliau suvoki, kad hierarchinius pasaulių numerius ir „mes” vs „kiti” atskirtį – kurio numerio idealizavimo pusėje tame gyvenimo etape bebūtum – būtina panaikinti.
Šio pasaulio viename luite greičiausiai nerasi. Minėtuosius jo elementus surankiojau daugybėje šalių. Iš esmės, jo tokio atskiro nuo kitų pasaulių nėra. Čia vėl tie numeriukai ir orientalistiškasis dualizmas. Pasaulis vis labiau vienas, nes globalizacija irgi viena. Kaip atskirti šiuos pasaulius, kai ant mano stalo Vilniuje guli kalendros lapai, pirkti IKI, o užauginti Tanzanijoje? Valgysiu iš Kinijoje pagamintos lėkštės su Turkijoje išlietais įrankiais, o po vakarienės kirgizas bolto vairuotojas mane veš į skandinaviško interjero barą gerti meksikietiško meskalio. Išvardinti aspektai – gan paprastai matoma globalizacijos proceso pusė.
Sunkiau pamatyti, suprasti šešėlinę šio proceso pusę. Vis dirbtinai bandome globalizaciją perskelti į dvi dalis: legalią – kapitalo teisė judėti ir siurbti išteklius, ir nelegalią – žmonių teisė gyventi kitur. Bet ar ne teisingiau tiesiog būtų dalinti į kolonizaciją ir jos pasekmes?
Kolumbietis kavos augintojas negali įpirkti savo užaugintos kavos. Močiutė Lietuvoje neišgali sau leisti sviesto. Lazdyno riešutų augintojas Turkijoje negali parduotuvėj nusipirkti savo užaugintų riešutų, nes šie, pasivaikščioję tarptautinių biržų koridoriais, parduotuvėje kainuoja brangiau nei kilogramas S klasės mersedeso. Kodėl? Nes Bahamuose banko sąskaitas ir savo pilvą išguldęs perpardavėjas ir už kavą ir už sviestą ir už lazdyno riešutus spekuliuodamas globalioj rinkoj gauna daugiau. Kolonizacija be chaki spalvos drabužių ir be rimbo – moderni ir permatoma. Siurbk žemės resursus ir darbą pigiai, o parduok brangiai.
Užteks apie pasaulį, nes jau jaučiu, kaip nuo hipiškų svajonių krypstu į kapitalistinį realizmą. Pereikime prie fotografijos. Ką gi man reiškia fotografuoti pasaulį?
Fotografuoti
Fotografuoti, tai – karpyti ir redaguoti mane supančią realybę. O kartais – kurti naują. Čia pasirenki, ką palikti užriby, o kam duoti centrą, kam suteiki pirmą vaidmenį ir ką paversti tik fonu. Fotografuoti, tai chaotišką ir netaisyklingą realybę sugrūsti į ertmę tarp keturių linijų. Fotografuoti, tai linijų pagalba įvesti tvarką.
Fotografuoti pasaulį man – tai būti ten, tarp kitų. Savo buvimą ir savo santykį su aplinka pateisinti ir apibrėžti rankose laikomu fotoaparatu. Fotografuodamas pasaulį sieki į jį panerti, kaip į ežerą, su juo bent trumpam susilieti, nes kitu atveju viskas, ką matysi bus tavo paties atspindys vandenyje.
Tačiau nors ir esi panėręs, esi tarp jų, vandens gyventojų vistiek esi matomas, kaip „kitas”. Smalsumo varomi, baimės kaustomi jie tarsi neapsisprendžia, ar plaukti artyn ar trauktis tau iš kelio. Stengies nedaryt staigių judesių, neišgąsdinti.
Pasirinkdamas, kokią supančios realybės dalį palikti kadro stačiakampyje, remiesi ne tik kompozicijos taisyklėmis, apšvietimu, pajautimu, ar praktika, bet, svarbiausia, savo pasaulio suvokimu. Suvokimu, neatsiejamu nuo politinės ideologijos. Fotografavimas yra politinis sprendimas, kurį darai su kiekvienu fotoaparato užrakto paleidimu.
Mūsiškam neoliberalizme atrodo neskoninga meną politizuoti. Juk menas, individualus kūrėjas – aukščiau, kilniau. Neseniai MO muziejuje netgi buvo diskutuojama apie tai, kokia menininko funkcija, kai nebėra prieš ką maištauti. „Priespaudos nebėra!”, – sulinkęs nuo PSD svorio šaukia menininkas! „Esame laisvi!”, – džiaugiasi jis gavęs autorinį atlyginimą, kurio vos pakaks išmaitinti lendlordo šeimą. Klaidingai Francis Fukuyamos identifikuota istorijos pabaiga, atrodo, vis dar cirkuliuoja mūsų neoliberalioje mitologijoje.
Apolitiška dokumentinė fotografija neegzistuoja. Nors už tokius teiginius rizikuoju būti sudegintas, drįsčiau teigti, kad paveikus ir aktualus menas irgi negali būti apolitiškas. Ne, nesvajoju apie socialistinio realizmo sugrąžinimą. Noriu pabrėžti politinio suvokimo, brandos svarbą pasaulio fotografavime. Garsus dokumentinis fotografas Sebastião Salgado pradedančiųjų fotografų paklaustas, kaip tapti geru dokumentiniu fotografu, jiems patarė studijuoti politiką ar ekonomiką, kad suprastų, ką fotografuoja. Tik suprasdamas ką, o dar svarbiau „kodėl”, gali nuspręsti, kas bus kadre, o kas už jo. Tik taip gali priartėti prie tiesos.
Fotografuojant, gyvenant itin svarbu savosios ideologijos nepaversti dogmatine. Su kiekvienu kadru, su kiekvienu sutiktu žmogumi, su kiekvienu patyrimu jai leisti keistis ar rafinuotis. Čia labai padeda ir klausimai „o kam tai naudinga?”, „kodėl?”, „ar tai sisteminė problema, ar tokia vienintelė?”. Keldamas juos skatini savo kritinį mąstymą ir bandai surasti paraleles, suvokti santykius tarp skirtingų veiksnių. Labai svarbu pirmiausiai nusileisti iš moralinių aukštumų ir to pasekoje atsisakyti tokių realybę menkinančių žodžių, kaip gėris ar blogis. Ir už vieno ir už kito slypi žodis „nauda”. Kam tai naudinga?
Fotografuojant, einant į pasaulį, jei tik užduodi šiuos klausimus, ideologija kinta. Savo kelią pradėjau, kaip standartinis istorijos pabaigoje gimęs neoliberalas. Dabar – skaitau pranešimą kairiųjų aljanso konferencijoje. Išeina taip, kad fotografuodamas karpau ne tik realybę, bet ir ji karpo, formuoja ir keičia mano pasaulio suvokimą.
Pirmą kartą fotografuodamas skurdą ir skausmą pasaulyje numeris trys, pradedi nuo moralinių vertinimų. Tvirtai įsitaisęs menamo europietiško pranašumo bokšte, laidai žemyn kritiką. Korupcija, tinginystė, nemokšiškumas, darbo etikos stoka, kvailumas. Aplink matomus reiškinius sau ir kitiems aiškini vakarų spaudos tau įdiegtais terminais ir taikai vakarų „ekspertų” – The Economist ir t.t. – primestus gydymo metodus.
Kodėl? O kam tai naudinga? O kaip yra, kad Europa – turtingiausia, nors ištekliais – biedniausia? Fotografuoji ir klausi. Fotografuoji vis skirtingoj vietoj, o problemas matai tas pačias. Anksčiau ar vėliau moralistinė neoliberalioji bažnyčia sugriūna ir į galvą, neskaičius Markso, pradeda lįsti, pasirodo, marksistinė analizė. Neleidi sau to pripažinti, nes vien ištarus tą M žodį jautiesi, kaip garsiai pasakęs blet bažnyčioj. Su M žodžiu ar be, pradedi suvokti, kad visa, ką matai, visa, ką bandai sutalpinti į tą ertmę tarp keturių linijų, yra sistemiška, kad klausiant „kodėl” eini vis gilyn ir kad iš tikrųjų kažkam visas tas skausmas neša naudą. Prastesnių kultūrų nėra – yra tik kitokios. Nekorumpuotų režimų nėra – yra tik geresnis ir prastesnis „piaras”.
Visi šie pasirinkimai gali skambėti labai planuotai ir apgalvotai. Bet fotografuoti, kaip ir suvokti pasaulį, gali iš esmės dvejopai – intuityviai arba racionaliai. Racionalumui priskirčiau dabar mene dominuojantį konceptualumą. Sugalvoji konceptą, tada ieškai, kaip jį pateikti per pasirinktą mediją. Apgalvota, suplanuota, nutaikyta į linijas taip mėgstantį linijinį mąstymą. Taip išlaikomas vakarų pasaulyje itin vertinamas kontrolės pojūtis, bet šiame konceptualiame procese yra ir stiprių minusų. Ar nesutrukdysi natūraliai tėkmei su iš anksto sukurtu ir ribojančiu konceptu? Ar paliksi vietos ideologiniam kismui?
Fotografuoti gali ir visiškai priešingai – pasileisti tėkmei ir visą tą politinę karpymo veiklą palikti pasamonei. Rezultatai gali netgi labai nustebinti. Analizuodamas nuotraukas supranti, kad tai, ką galėtum nurašyti laimingam atsitiktinumui, tokiu nėra. Nėra, nes atsitiktinumai nesikartoja. Nėra, nes per sekundę ar jos dalis padarytoje nuotraukoje aiškiai gali matyti savo ideologines žirkles. Neužsiblokuodamas išankstiniu konceptu gali laisviau kvėpuoti panėręs, labiau susilieti su aplinka ir bent kažkiek mažiau būti tuo „kitu”.
Klausiu savęs ar dėl kadro einu stebėti pasaulį, ar kadrus renku iš jo stebėjimo. Neatsitiktinai apie pasaulį kalbėjau daug daugiau. Nes pasaulis čia svarbiausia.
Išnaudodamas dosnią pranešimo temą paliečiau, gal kiek aštriai, daug skirtingų klausimų, kuriuos čia suspėjau tik prabėgomis paminėti.
Kviečiu eiti į mano aptartą pasaulį ir leistis jam įeiti į jus. Kviečiu diskutuoti.