Lehmada

Sacharaviai juokauja, kad Alachas jiems nepagailėjo dviejų dalykų: smėlio ir saulės. Jų užtektų pasidalyti su visais, ištverti – per daug. Naktį, temperatūrai perkopus trisdešimt laipsnių Celsijaus, oro kondicionieriai – tiems, kuriems pasisekė juos turėti, – imasi vaikyti kaitrą. Dieną net ir jie pasiduoda karščiui, tad žmonėms belieka sukandus dantis jį ištverti. Tam jie turėjo gerą pusšimtį metų praktikos – gyvenimo pabėgėlių stovyklose Sacharos dykumoje.

Žemė, suteikusi jiems prieglobstį, vietine hassaniya tarme vadinama lehmada (al-ḥamāda) – žeme, kuri nepalaiko gyvybės. Turėję rinktis tarp mirties nuo įsiveržusios Maroko kariuomenės rankos ir šios nederlingos, Marsą primenančios dykumos, pasirinkimo jie neturėjo.

Po paros, praleistos lėktuvuose ir oro uostuose, du kartus lydėtas karinio konvojaus, pagaliau išmiegu ištisas tris valandas. Išeinu trumpam apsidairyti aplink ir vos nepuolu į paniką. Mano šiaurietiškiems plaučiams, gimusiems lietaus krašte ir įpratusiems prie drėgmės persisunkusio oro, sunku įkvėpti šio dulkėto, perdžiūvusio Sacharos oro.

Kur tik pažvelgiu, šimtus kilometrų driekiasi beveik vienspalvės smėlio ir dulkių platybės, kurių nedrumsčia nė lopinėlis žalumos, nė menkiausias daigas. Gidas lyg tarp kitko užsimena, kad aplink mus plytinčioje dykumoje veikia banditų gaujos, medžiojančios baltą vakariečių mėsą – ją pagrobus galima susižerti solidžią išpirką. Kvėpuoti darosi dar sunkiau – čia manęs laukia dar visas mėnuo.

Visą mėnesį gyvensiu ateityje ir ją fotografuosiu: aplinka čia atrodo tarsi tiksli Holivudo distopijos kopija. Kur tik pažvelgiu – išdegusią žemę čia „puošia“ automobilių griaučiai. Šiuolaikinės technologijos čia persipina su senaisiais gyvenimo būdais ir juos lydinčiais gyvūnais: prie „Michelin“ iškabos stovi asilas, kupranugariai liūdnomis akimis žvelgia į juos pakeitusias transporto priemones ir laukia, kol bus paskersti ir patiekti vakarienei. Jei klimatologų prognozės bent kiek artimos tiesai, netrukus toks bus ir mūsų kraštovaizdis, ir mūsų gyvenimo būdas.

Grįždamas į vadinamąjį Pirmąjį pasaulį esu įsitikinęs, kad sahravių pokštas gerokai prasilenkia su tiesa. Mat Alachas buvo kur kas dosnesnis: drauge su saule ir smėliu jis juos apdovanojo neišsenkančia ištverme (arabiškai – sumud), beribiu žmogiškumu ir nesutraukomais šeimos ryšiais, sužydinčiais su kiekvienu šioje nesvetingoje žemėje gimusiu kūdikiu.