Aštuoni metai. Kiek pats renkiesi kelią, o kiek jis renkasi tave?

Kiek pats renkiesi kelią, o kiek jis renkasi tave? Tai klausimas, kurį per pastaruosius aštuonerius metus savęs klausiau ne kartą.

Kas po velnių su manimi negerai? Kokia gi jėga mane (MUS!) it skruzdę stumia prieš dramblį iš kurio psichopatinės subinės kyšo „demokratinio laisvojo pasaulio“ lyderių bestuburių kūnų galūnės? Dramblį, kuriam, akivaizdu, po kojomis savo sielas guldo Vakarų žurnalistai, bankininkai, politikai, kariuomenių vadai, techno-dievai ir visos kitos galios struktūros.

Kodėl renkuosi gyventi baimėje ir nerime? Ar neišvengiamo pokalbio su VSD, ar dairymosi tamsoje per petį dėl kokio savęs kitur gyvenime nerealizavusio nacio? Nacio, įkvėpto Svaro, Jakilaičio ir kitų „patriotų“ smurtą prieš mąstančius kitaip, prieš mąstančius, skatinančių pezalų.

O pasirodo, kad viskas su manimi gerai.
O pasirodo, kad kelias renkasi tave, o ne tu jį.
O pasirodo, kad toji jėga yra MEILĖ.

Pamenu, kaip 2018 metais, stovėdamas prieš ziosadą ir stabdydamas kolonijos vėliava užklotą ir ant protestuotojų kojų tyčia važiuojantį Lipšito dviratį, jaučiaus keistai. Mane lankė kažkoks svetimos gėdos jausmas. Jausmas, kad trikdau miesto ramybę. Jausmas, kurį mums nuo baudžiavos laikų diegė vergvaldys – tylėk, dirbk, paklusk. Tuomet nepaklususių buvo vos keliolika. Dabar – mūsų šimtai.

2021 m. gegužę, kai viešėjau Albanijoj, kaip ir visus kitus kartus, Palestina pas mane atėjo pati. Gegužė – sionistų mėgstamiausias žolės pjovimo laikas. Čia, žinoma, ironizuoju, nes sionistų žolės pjovimas reiškia Gazos gyventojų skerdimą. Tuomet, kaip ir 2023 m. spalį viskas prasidėjo nuo žurnalistų skambučio. Po to sekė peticija, protestas ir t.t. Nors viską organizuoti nuotoliu tikrai yra daug sunkiau, būdamas Albanijoj jaučiau, kad ten man tai daryti yra daug lengviau. Lengviau, nes ten mane supusiems žmonėms nereikėjo aiškinti nei kas ta Palestina, nei kur ji, nei to, kad izraelis yra kolonija, sionistai – rasistai, o JAV – galingiausia ir baisiausia šių laikų imperija. Lietuvoje, deja, jautėmės ir buvome praktiškai vieni.

Sprendimas sustabdyti Palestina.lt veiklą anaiptol lengvas nebuvo ir nėra. 8 metai. Jaučiu lyg išsiplėšdamas dalelę savęs. Tačiau, nors ir gedžiu, atsitraukiu jausdamasis panašiai, kaip tuomet Albanijoje. izraelį Lietuvoj bepalaiko tik fanatikai, fašistai ir iš dramblio subinės tabaluojantis mūsų „elitas“. Situacija ir Lietuvoje ir pasaulyje yra iš esmės pasikeitusi. Dramblys, akivaizdu, stuburą susilaužys būtent dėl tos skruzdėlės. Už visą neišmatuojamą sionistų galią ir finansus galingesnis, pasirodo, yra tik palestiniečių sumud. Palestinos laisvė – ne sprintas, o maratonas, o meilė savyje parako turi nepalyginamai daugiau nei neapykanta.

Vakar man skambino garsi Lietuvos televizijos žurnalistė. Kvietė į laidą, kurios vienoj pusėj būčiau aš ir kažkoks Nemuno Aušros oportunistas, o kitoj – Pavilionis ir Lipšitas. Dar vienas propagandinis farsas. Būtent taip formuojama nuomonė, būtent taip veikia propaganda. Būtent taip legitimizuojamas didžiausias šių laikų nusikaltimas. Tokia „žurnalistika“ yra bendrininkavimas genocide, o tai vykdantys asmenys – genocido įgalintojai. Tikiu ateis laikas, kai kažkokiu ten varganu auditėliu neapsiribosime, o reikalausime pilnos atsakomybės.

Kolumbijos prezidentas neseniai teigė, kad Gaza, Palestina yra imperijos žinutė likusiam pasauliui – visiems, kurie mums drįsta pasakyti ne, baigsis taip pat. Galvą guldau, kad jis teisus. Kova dėl Palestinos laisvės, akivaizdu, yra kova dėl kitokio pasaulio. Dėl pasaulio, kuriame mums visiems negrėstų išnykimas tik dėl to, kad kelių galingų ir ultra turtingų psichopatų nemylėjo mama ar bulino mokykloje vaikai.

Palestinos net jei ir norėčiau – nebeatsikratysiu. Ji man į gyvenimą atnešė ne tik nuostabius žmones ir pasaulio suvokimą, bet sugrąžino (neo)liberalizmo sutryptas amžinas vertybes – ryšys su žeme, ryšys su šeima ir ryšys su aukštesniąja jėga. Šie trys dalykai, kurių serganti imperija taip stokoja ir kurie reikš jos galą.

Atsitraukiu persigrupuoti, atsitraukiu ne tik žodžiu, bet ir kūnu išgyventi tas amžinas vertybes.

Palestina – amžinai manyje.

Atminki – skruzdė ilgainiui drambliui sulaužys stuburą.
Kantrybės mums ir stiprybės.

Viršelio fotografija: Jonas Balčiūnas